Tarkime, kad situacija tokia, kad terapeutas pranešė, kad jis išeina atostogų. Kas vyksta grupėje?
Nors čia kalbu apie psichoterapinę grupę, tačiau tie patys principai reiškiasi visose grupėse (darbo kolektyvuose, ugdymo įstaigose, neformaliose grupėse ir t.t.).
Galimi įvairūs variantai. Bet mūsų tikslas čia ne apie variantus pakalbėti, bet pasigilinti į grupinę dinamiką ir asmens įsitraukimo į ją ypatumus. Pateikiu vieną pavyzdį.
Taigi tarkime, kad terapeutas praneša apie atostogas. Viduje galbūt išgyvensiu nepasitenkinimo jausmą, galbūt bus kažkokių sąskambių su vaikystėje patirtais išsiskyrimais. Bet kaip aš su tuo tvarkysiuosi?
Tokiais atvejais dažnai kuris nors vienas iš grupės narių gali prabilti apie tai, kad galvoja palikti grupę. Tas žmogus praneša, kad planuoja išeiti. Vidiniai jo motyvai gali būti patys įvairiausi. Galbūt jis net neįsisąmonina, kad jam per sunku būti pasyviu dalyviu situacijoje, kai jis yra paliekamas (nes terapeutas išeina atostogų). Taigi pasirenkama aktyvi rolė, nes toje situacijoje kažkas yra daroma, t.y. pasirenkama išeiti pačiam, o ne būti paliktam. Grupėje pakyla aktyvumo lygis. Nariai dėmesį nuo vidinio nepasitenkinimo apie tai, kad terapeutas palieka, perkelia į nepasitenkinimą grupės nariui, kuris prakalbo apie išėjimą.
Bet ką tai gali reikšti?
Galbūt tai patogu visiems. Galbūt ir kitiems grupės nariams, įskaitant ir mane patį, yra patogiau problemą matyti tame naryje, kuris palieka grupę, o ne tame, kad jaučiame nepasitenkinimą terapeutu, kuris išeina atostogauti. Galbūt mums yra patogu matyti, kaip kažkas kažką daro (šiuo atveju tas narys, kuris pasirenka palikti grupę) užuot patiems pradėjus kalbėti apie tuos jausmus, kuriuos nepatogu savyje matyti (“nes juk pykti ant svarbaus žmogaus yra nepriimtina”). Šiuo atveju patogu matyti, kad problema ne mano, o to išeinančio nario. Sėdžiu ir žiūriu, kaip jis su visais nepriimtinais mano paties ir kitų grupės narių jausmais palieka grupę, tarytum iš grupės pasišalins ir visa tai, kas nepriimtina. Bet nuo to juk mūsų pačių jausmai nepasišalins. Ilgainiui atsiras kitas narys, į kurį sudėsime sau nepriimtinus jausmus.
Tai ir bus atpirkimo ožio fenomenas. Šiuo atveju galima jį pavadinti ir “paliekančio grupės nario” fenomenu. Kai atsiranda polinkis nepriimtinus jausmus sukelti į kokį nors grupės narį. Tikslas – pabėgti nuo analizės ir išsivaduoti nuo nepriimtinų jausmų. Rezultatas – laikinas palengvėjimas su iliuzija, kad nepriimtini jausmai pasišalino.
