Kas tie narcizai?
Pagrindinis veiksnys, išskiriantis narcizinio tipo asmenybes nuo kitų yra savigarba, kurią narcizai palaiko reikalaudami pripažinimo iš aplinkinių. Nors dažniausiai mes visi rūpinamės, ką kiti apie mus pagalvos, kaip mus įvertins ir pan., bet tai ne tas pat, kas būti narcizu.
Jeigu kitų vertinimas ir nuomonė tampa mūsų savigarbos pagrindu, jeigu mes dėl to skiriame nepaprastai dideles pastangas tam, kad tinkamai savimi pasirūpintume, galima kelti prielaidą, kad galbūt esame narcizinio tipo.
Pasigilinant truputį giliau, tai asmenybės problemos formuojasi ir reiškiasi įvairiai, pvz. vienam vaikui tėvai „įskiepija“ nerimą ir jis tampa paranojinio tipo asmenybe, o kitam formuojasi žinia, kad labai svarbu save sukontroliuoti, suvaldyti, – tokiu būdu formuojasi obsesinio tipo asmenybė (centrinėje vietoje – kontrolės poreikis ir dėl sunkumų jį kontroliuojant kylantis pyktis). Kalbant apie narcizus, galima sakyti, kad jų vaikystėje kažko trūko, ką jie dabar bando atgauti, o tai būtų galima apibūdinti per „deficito modelio“ sąvoką.
Narcizams labai svarbu, kaip jie atrodo kitų akimis. Elgiasi taip, kad atrodytų „gerai“. Ir tai yra nuolatinė būsena. Pažiūrėkime, kas vyksta, jei tai tęsiasi?
Žemiau sudėti „narcizinės kelionės“ orientyrai, kurių dėka tampa aiškiau, kas tie narcizai yra ir ką jie gali išgyventi, kad tuos išgyvenimus būtų galima pavadinti „narcizine kelione“.
- Visą laiką elgiuosi taip, kad sužavėčiau.
- „Sužavėčiau“, tai reiškia, kad „atitikčiau kitų poreikiams“, nes vienas žavisi vienais dalykais, o kitas kitais. Tie dalykai gali prieštarauti, bet narcizas stengsis sužavėti abu asmenis.
- Neleidžiu būti sau tokiu, koks esu (nes elgiuosi tik taip, „kaip reikia“, tik taip, kad būčiau „idealus“. O kas tas idealus? „Idealumas“ turi vertinamąjį aspektą, – taigi kas yra tas vertintojas? Narcizui svarbu kitų žmonių vertinimas).
- Nuvertinu savo natūralius poreikius, nes „pageidaujami yra ne mano, o kitų poreikiai“.
- Taip besielgdamas gauni pripažinimą iš aplinkinių;
- Po tam tikro laiko atsiranda pojūtis, kad esi nenatūralus (juk elgiesi, kad įtiktum, o ne taip, koks esi), kažkur giliai imi jaustis apgaviku, nes „apgaudinėji žmones, rodydamas save ne tokį, koks esi“.Kokią žinią neša tai, kai supranti, kad tavo natūralus elgesys yra nepriimtinas? Galima nujausti, kad jei žmogus taip mano, tai jis ir elgsis taip, kaip „reikia“, o savo natūralumą slėps. Šalia to net gi jausis apgavikas, nes jis elgiasi ne taip, koks jis yra, o taip, „kaip reikia“ – nenatūraliai, primesdamas, kad tai yra natūralu.
– Tai ar esi narcizas? 🙂
