Šis psichikos modelis susiformavo pasekoje to, kai Froidas iškėlė hipotezę apie tai, kad sąmoningi psichiniai žmogaus procesai sudaro tik nedidelę dalį jo vidinio pasaulio.
Tai būtų galima palyginti su vandenyne plūduriuojančiu ledkalniu.
Froidas žmogaus psichiką suskirstė į tris dalis:
- Sąmonė;
- Priešsąmonė;
- Pasąmonė.
Tai ir yra topografinis psichikos modelis.
Iš paveikslėlio matyti, kad sąmoningi psichikos procesai sudaro tik nedidelę dalį žmogaus vidinio pasaulio. Didžiausia psichinės veiklos dalis vyksta pasąmonėje, t.y. mums apie tai nežinant.
Sąmonė – tai visi psichiniai procesai, kurie vyksta tam tikru momentu ir kuriuos mes suvokiame.
Priešsąmonė – tai patyrimas, kuris tam tikru metu nėra suvokiamas, bet gali patekti į sąmonę spontaniškai arba minimaliomis pastangomis (pvz. ką šį rytą valgei? Kol apie tai nepagalvojai, tol tai nebuvo sąmonės lauke. Bet pagalvojus – prisiminei. Taigi ta žinia perėjo iš priešsąmonės į sąmonę).
Pasąmonė – visuma primityvių varų, emocijų, prisiminimų, kurie į sąmonę nėra įleidžiami. Čia glūdi dauguma mūsų veiksmų ir išgyvenimų motyvai, nesutaikomos kovos tarp įgimtų jėgų bei proto ir sąžinės šaknys.
(šaltinis: L. Andrikienė, E. Laurinaitis, R. Milašiūnas, Psichoanalitinė psichoterapija, 2013).
