Narių lankomumas grupės darbo pradžioje padeda numatyti tai, kas jos laukia ateityje (istoriškai reikšmingo mokslinio straipsnio pristatymas)

Nerijus Ogintas

Čia pateiksiu kelis įdomius faktus iš vieno istoriškai reikšmingo tyrimo apie grupes, atlikto 1980 metais (atliko W. N. Stone, M. Blaze, J. Bozzuto) ir pristatyto straipsnyje “Late Dropouts from Group Psychotherapy” („Vėlyvi iškritimai iš grupinės psichoterapijos“).

Tyrinėjamos buvo psichoterapinės grupės (psichoanalitinės krypties) ir nors gali susidaryti įspūdis, kad rezultatai netinka “realioms grupėms”, tačiau nieko panašaus. Nelabai susipažinusiems su šio tipo grupėmis galiu tik pasakyti, kad jose vadovas gana neutralus ir nesikišantis, o nariai didžiąja dalimi bendrauja patys, t. y. patys kelia tikslus, pokalbių temas ir pan. Taigi šios grupės daug kuo atitinka realias grupes mūsų gyvenime, t. y. tiek įvairias kolegų grupeles darbovietėse, tiek įvairiose organizacijose (bendruomenės, teminės grupelės, treniruočių, užklasinės veiklos grupelės, chorai ir pan.), tiek ir šiaip visur kur kitur.

Šios studijos autoriai tyrinėjo reiškinius, dėl ko grupę (vykstančią kartą per savaitę, 1 metus) palieka jos nariai.

Bendrai paėmus, narių pasitraukimas iš grupės yra rimta problema, kai siekiama, kad grupė būtų darbinga, sutelkta, sprendžianti problemas, motyvuota siekti savo tikslų. Vienas esminių autorių studijos pastebėjimų yra tai, kad narių pasitraukimas iš grupės pradeda formuotis dar grupės gyvavimo pradžioje: “galima matyti, kad iškritimai iš grupės didžiąja dalimi yra ankstyvi grupės fenomenai”, taigi svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ypač svarbi užduotis kuriant grupę, tai jos pati pradžia, – „pradinė stadija“, kurios metu keliamas tikslas nuvesti grupę į stabilaus darbo periodą.

Išvadoms duomenys buvo renkami remiantis pastebėjimais, pasisakymais, pamąstymais tiek pačios grupės narių, tiek terapeutų, tiek ir pačius terapeutus prižiūrėjusios profesinės priežiūros profesionalų. Rinkdami duomenis tyrėjai atsižvelgė ir į narių vaidmenį grupėje, ir į jų santykius su kitais, taip pat ir į pačios grupės atmosferą. Taip pat narių buvo pasiteiraujama, kaip jie supranta savo sprendimo palikti grupę priežastis, taip pat ką, jų nuomone, apie pačius narius pasakytų grupės vadovai.

Grupės narių pasitraukimus iš grupės tyrėjai suskirstė į: ankstyvuosius (iki 6 mėn.) ir vėlyvuosius (nuo 6 mėn.). Ankstyvi iškritimai, tai kai pvz., narys ateina tik 1 kartą ir po to nebeateina, arba kai grupei startavus narys nebegali jos lankyti dėl kažkokių išorinių priežasčių („nebeišleidžia darbovietė“). Taip pat gali būti, kad narys pamatęs realią grupės situaciją nusprendžia, kad “čia ne man”. Su šiais dalykais būtų galima tvarkytis didesnį dėmesį skiriant grupės narių atrankai. Tačiau šioje studijoje daugiau buvo pasigilinta į narius, kuriuos būtų galima priskirti prie “vėlyvųjų iškritusiųjų”. Kas sąlygoja vėlyvąjį iškritimą?

Tyrėjai pastebėjo, kad:

  • Tie asmenys, kurie jau nuo pradžių nepraleidinėjo sesijų, iš grupės neiškrito.
  • Asmenys, kurie praleido nuo 1 iki 5 sesijų (per metus), iškrito 43 proc.
  • Jei praleido nuo 6 iki 9 sesijų, iškrito 75 proc.

Taigi lankomumas buvo linijiniškai susijęs su priešlaikiniu iškritimu.

Taip pat tyrėjai pastebėjo, kad dažnu atveju iškritus vienam žmogui, iškrenta ir keli kiti asmenys. Šį reiškinį tyrėjai pavadino “Bangos fenomenu“.

Apskritai ne vien šių tyrėjų pastebėta, kad grupės narių iškritimai mažina grupės moralę ir pažadina įvairias baimes, susijusias su grupės baigtimi. Paprastai sakant, iškritimai kenkia grupės moralei ir kelia nesaugumo jausmą, nerimą. Šio fenomeno (kai grupę vienas po kito vienu metu su „iškritimų banga“ palieka keli nariai) priežastys susijusios su užsimezgusiais tam tikrais ryšiais tarp tų žmonių. Apie tai autoriai pateikia realių pavyzdžių. Vienas jų būtų apie vaikiną, kuris grupėje dalyvavo kaip “kietas vyrukas”, pateikiantis save kaip “tiesiog keletą problemėlių turintį žmogų”. Kai grupėje tarp jo ir kitų narių įvyko pokalbis, sujudinęs “gilesnius vandenis”, t. y. kai grupės nariai pastebėjo, kad nors jis linkęs kaltinti kitus nenuoširdumu, tačiau kad ir jis pats yra uždaras bei išsisukinėjantis, kai norima pakalbėti nuoširdžiau, jis dar labiau užsidarė ir po kelių sesijų grupę paliko. Esmė ta, kad vaikinas tapo “priešpastatytas” prieš faktą, kad norėdamas nuoširdumo pats išsisukinėja ir yra nenuoširdus. Su iškilusiu nerimu vaikinas neberado kitos išeities susitvarkyti, kaip palikdamas grupę. Po kelių sesijų grupę nusprendė palikti ir dar vienas narys – mergina, kuri su šiuo vaikinu buvo bepradedanti megzti jai reikšmingus (grupės vadovo ir kitų narių akimis žiūrint) pokalbius. Grupė pastebėjo, kad jie kartais draugiškai vienas ant kito „pastumdavo“, kas iš šalies priminė net lengvą flirtą. Mergina neigė tai, kad jai šis vaikinas buvo reikšmingas, tačiau ji turėjo ir dar vieną savybę – ji buvo linkusi skųstis įvairiomis problemomis, tačiau atmetinėti visus pastebėjimus ar patarimus iš grupės narių. Paprastai sakant, ji buvo linkusi pasidemonstruoti, kaip jai yra sunku ar kaip jai niekas nepadeda, tačiau tuo pačiu ji tą situaciją ir pati sukurdavo, nes grupės nariai norėdavo jai padėti, bet taip gaudavosi, kad jų pagalba būdavo atmetama. Šis vaikinas taip pat su ja gražiai “pasipykdavo”, tačiau šis pasipykimas buvo gana saugus. Vaikinui išėjus ji paliko su savo noru pasidejuoti, tačiau grupės nariai į tai per daug nesiveldavo, tad vaikino išėjimas, žvelgiant giliau, jai buvo reikšmingas, tačiau jos pačios dar neįsisąmonintas. Galiausiai ji rado pateisinimą, dėl ko nusprendė grupę palikti, tačiau tyrėjai tai įvertino kaip “pritempimą” arba „paviršutines išėjimo priežastis“, o ne „realiąsias“.

Detalesnis šio pavyzdžio aprašymas pateikiamas straipsnyje, tačiau esmė yra ta, kad narių išėjimas iš grupės dažnai yra “bangos fenomeno” reiškinys, t. y. nors nariai ir sako, kad nusprendžia palikti grupę dėl tam tikrų priežasčių, iš tikro tai dažnai gali lemti kitos priežastys, susijusios su prieš tai grupę palikusiais nariais.

Pateikiamas ir dar vienas pavyzdys apie iškritimų “bangos fenomeną”. Grupėje buvo narys, kuriam buvo labai nejauku kalbėti. Kai grupėje buvo daugiau narių, jis galėjo „pasislėpti“ už kalbančiųjų. Tačiau kai vienas iš narių nusprendė grupę palikti, likusysis dar labiau pajuto savo baimę, nes likus mažiau narių tapo sunkiau už jų „pasislėpti“. Narys pajuto sukilusį vidinį spaudimą, kad „reikia kažką pasisakyti“ ir nerimas tapo toks didelis, kad galiausiai ir šis narys grupę paliko. Aišku, šios situacijos būtų išvengta jei į tai būtų atkreiptas dėmesys. Taip jau yra, kad kartais grupėje vykstantys procesai nuneša sava linkme ir į tam tikrus veiksnius neatkreipus dėmesio tenka po to tvarkytis su pasekmėmis.

Aišku, nors čia apie grupę paliekančiuosius pateikti tik du pavyzdžiai, priežasčių gali būti pačių įvairiausių. Svarbu matyti, kas grupėje vyksta ir to nepraignoruoti, nes, kaip teigia tyrėjai, kitas iškritimas dažnai būna kaip emocinė reakcija į prieš tai įvykusį iškritimą.

Taip pat tyrėjai atkreipė dėmesį ir tuos narius, kurie iškrito dėl “individualių” priežasčių (t. y. ne dėl „bangos fenomeno“). Mokslininkai suskirstė šiuos asmenis į dvi kategorijas:

  1. Iškrito, nes norėjo išlaikyti vidinę pusiausvyrą (grupėje šie žmonės pajuto, kad vyksta kažkas reikšmingo, nuo ko priklauso artėjančios gyvenimo permainos, todėl pasisaugojo ir pasitraukė).
  2. Iškrito, nes jiems grupė pasirodė “neprogresuojanti” (argumentavo, pvz.: “mes tiesiog ėjome ratu”).

Ir šioje vietoje mokslininkai pastebi, kad verta yra šiuos dalykus pastebėti. Jei pastebi, tada tampa aiškiau, kas vyksta ir tampa aiškiau, ką daryti. Tai gali apsaugoti grupę nuo subyrėjimo ar tiesiog nestabilumo, moralės kritimo, padidėjusio nesaugumo.

Toliau tyrėjai pateikia savo pastebėjimus apie tai, kad į iškritimų problemą verta atkreipti dėmesį, nes grupinės narystės nestabilumas neigiamai veikia likusius narius.

Taip pat pastebi, kad jau grupės pradžioje ankstyvieji narių lankymosi grupėje ypatumai yra puiki priemonė numatant, kaip jie elgsis vėliau: jei per 6 mėn. laikotarpį kas savaitę vykstančios grupė narys ją praleidžia po 1 kartą per mėn., tai tikėtina, kad jis ją paliks per ateinančius 6 mėnesius.

Paskutinis mokslininkų pastebėjimas yra apie tai, kad jeigu narys grupę lanko jau 6 mėnesius, tai tikrai nereiškia, kad jis jos nepaliks. Kaip teigiama jų straipsnyje: “Labai svarbu turėti omeny, kad visada yra iškritimų bangos tikimybė”. Labai svarbu matyti, kas vyksta grupėje ir šiais pastebėjimais pasidalinti. Labai svarbu, kad apie tai būtų kalbama, nors nariai ir grupės vadovai dažnu atveju yra linkę ne kalbėtis, o tiesiog kažką DARYTI (pvz., juokauti, duoti patarimus, mokyti, pasitraukti ir pan.), kas šiuo atveju kelia riziką, kad netyrinėjami dalykai taip ir liks nepastebėti, o tik “padaryti”, kai paskutinis veiksmas bus pats pasitraukimas iš grupės.

Taigi reziumuojant galima pasakyti, kad svarbu grupėje matyti tai, kas vyksta ir savo pastebėjimais pasidalinti, padiskutuoti. Tai gali apsaugoti grupę nuo nestabilumo, sumažėjusios moralės, nerimo ir nesaugumo jausmo ir sudaryti prielaidas produktyviam, sąmoningumu grindžiamam darbui.

Tagged with: , , , , , , ,